|
|
|
This is a machine translation made by Google Translate and has not been checked. There may be errors in the text. On the right, there are more links to translations made by Google Translate. In addition, you can read other articles in your own language when you go to my English website (Jari's writings), select an article there and transfer its web address to Google Translate (https://translate.google.com/?sl=en&tl=fi&op=websites).
Stabmeldystė islame ir Mekoje
Perskaitykite, kaip šiuolaikiniame islame yra daugybė ikiislaminės stabmeldystės likučių. Dauguma jų yra susiję su piligrimine kelione į Meką
Ar esate musulmonas, baigęs piligriminę kelionę į Meką arba ketinantis tai padaryti? Jei esate toks žmogus, šis straipsnis skirtas jums. Šiame straipsnyje aptariami ankstyvieji islamo etapai ir kaip jie susiję su stabmeldystę. Daugelis nuoširdžių musulmonų tai gali paneigti sakydami, kad islame nėra stabmeldystės. Tačiau pažymėtina, kad penktajame islamo ramstyje – piligriminėje kelionėje į Meką – yra keletas su stabmeldystės susijusių aspektų. Kalbama apie bruožus, kurie jau buvo būdingi senovės arabų religijai iki islamo ir Mahometo laikų. Jie kaip tokie buvo paveldėti į šiuolaikinį islamą. Jei tuo netikite, turėtumėte perskaityti šias eilutes. Ar tikrai garbinate tik vieną Dievą, ar iš tikrųjų esate senovės stabmeldystės šalininkas ir pasekėjas, kai vykdote piligriminę kelionę į Meką? Ryšiai su praeities stabmeldavimu ir dabartine piligrimystės praktika apima, pavyzdžiui, sąraše esančius dalykus.
• Piligriminės kelionės tikslas – Meka • Daug kartų vaikščioti aplink šventyklą • Bučiavimasis arba prisilietimas prie juodo akmens • Pagonių dievų garbintojai Mekoje save vadino hanifais • Gyvūnų aukojimas • Pėsčiomis iki Arafato kalno • Safos ir Marvos kalvų lankymas
Piligriminės kelionės tikslas – Meka . Meka, kaip piligrimystės tikslas, kilusi iš ankstesnės praktikos. Šis paprotys jokiu būdu gimė ne per Mahometą, tačiau stabmeldžiai ir arabai taip pat turėjo įprotį vykti į tą patį miestą Arabijos pusiasalyje. Jie dalyvavo kulto apeigose Kaabos šventykloje ir 360 stabų garbinimo šventykloje. Dabartinei piligriminei kelionei, be kita ko, bendra tai, kad jų piligriminės kelionės objektas buvo tas pats, jie buvo vadinami hanifais ir jie taip pat atliko beveik tas pačias piligriminės kelionės dalis kaip ir šiandien. Šiuolaikinė veikla, susijusi su Meka, akivaizdžiai panaši į senųjų laikų veiklą. Ta pati raida praeityje tęsėsi tol, kol Mahometas, kuris pats buvo šventyklos globėjas tuo metu, kai dar buvo 360 stabų, nusprendė uždaryti miestą visiems, išskyrus islamo tikėjimo šalininkus. Tai įvyko 630 m., tačiau po to Mahometas išlaikė senąją religiją ir stabmeldystės ritualus – funkcijas, kurios išliko iki šių dienų. Sahih Bukhari, haditų kolekcija, patvirtina, kaip paties islamo tradicija reiškia stabmeldystę Kaabos šventykloje. Buvo garbinama 360 stabų:
Iki Mahometo laikų arabų genčių stabmeldystė buvo sutelkta į kubo formos Kaabos šventovę Mekoje. Paties islamo tradicija patvirtina, kad Mekoje buvo garbinama 360 dievų: „Abdullah bin Masudas sakė: „Kai pranašas atvyko į Meką, aplink Kaabą buvo 360 stabų“ (Sahih Bukhari) (1)
Pasivaikščiojimas po Kaabos šventyklą. Pirmasis ryšys su senąja stabmeldybe buvo piligriminė kelionė į Meką. Antrasis panašumo taškas – vaikščiojimas po Kaabos šventyklą. Kai šiandien musulmonai septynis kartus apskrieja Kaabą, tai taip pat buvo senovės stabmeldystės ir piligrimystės dalis: net tada žmonės apėjo šventyklą, gerbė ją ir bučiavo juodą akmenį vienoje jos pusėje. Tai dalykai, kurie primena dabartinę piligriminę kelionę į Meką. Taigi jūs, atliekantys šiuos piligrimystės veiksmus, laikotės praeities stabmeldžių manierų, kurios perkeltos į šiuolaikinį islamą. Be to, kitose istorinėse nuorodose aprašoma, kaip žmonės kitur apžiūrėjo kitas šventyklas ir akmenis, pavyzdžiui, Kaabos šventyklą. Apie tai užsiminė bent jau graikų istorikai. Toliau pateikta citata parodo, kaip tas pats paprotys buvo paplitęs senovės stabmeldystėje.
Kurašo žmonės savo dievu laikė dievą Hubalą, kuris stovėjo Kaabos šventyklos viduje esančio šulinio krašte. Jie taip pat garbino Isafą ir Na'ilą šalia Zamzamo, vietos, kur aukojo... Arabai, be Kaabos, priėmė taghutus arba šventyklas, kurias gerbė. Tai buvo šventyklos, kurias jie gerbė kaip Kaaba ir turėjo savo durininkus bei prižiūrėtojus. Arabai davė jiems aukas, kaip ir Kaabai, ir suko aplink juos, kaip ir aplink Kaabą. Netoli šių vietų jie taip pat skerdė gyvulius. (2)
Bučiuoja juodą akmenį. Viena santaka tarp buvusios stabmeldystės ir dabartinės piligriminės kelionės į Meką yra juodojo akmens bučiavimas ir prisilietimas prie Kaabos šventyklos. Taip pat senais laikais arabai bučiuodavo šį akmenį ir garbindavo jį kaip dievą dar ilgai prieš Mahometo dienas. Juodas akmuo buvo garbingiausias senovės šventyklos objektas ir politeistinio garbinimo centras. Beduinai taip pat garbino jį kartu su kitais akmenimis dar ilgai prieš islamo ir Mahometo laikus. Tad visai smalsu, kad šiais laikais musulmonai bučiuoja akmenį, kuris anksčiau buvo naudojamas stabmeldystėje. Kaip tu gali taip elgtis kaip musulmonas, jei juodas akmuo buvo pagrindinis senovės stabmeldystės objektas? Kodėl tęsiate seną stabmeldystės tradiciją?
Prieš islamą arabai garbino daugybę dievų, o jų religija tikriausiai buvo panaši į ankstesnių semitų tautų tikėjimą. (...) Svarbiausios aktyviai garbintos dievybės buvo deivės Allat, al-Uzza ir Manat, kurios tikriausiai buvo laikomos Alacho dukterimis, nors ikiislamiškasis dievų pasaulis nebuvo susidėliojęs į aiškų panteoną. (...) Be paprastai garbinamų dievų, kiekviena gentis, atrodo, turėjo ir savo dievybių. Mekos dievas tikriausiai buvo mažiau žinomas (mėnulio) dievas Hubalas, kuris pagal tradiciją buvo garbinamas Kaabos šventykloje prieš islamo gimimą. Be tikrų dievų, buvo garbinami šventieji akmenys, šaltiniai ir medžiai. Akmenų garbinimas buvo labai būdingas ikiislamiškiems beduinams, apie tai užsimena ir graikų šaltiniai. Akmenys gali būti susiformavę natūraliai arba apytiksliai. Beduinai garbino ir kietus akmenis, ir akmenis, kuriuos nešiojosi su savimi. Juodasis Kaabos akmuo taip pat buvo garbinamas jau priešislaminiu laikotarpiu. (3)
Taigi Kaabos šventykla ir jos juodas akmuo yra svarbi islamo religinės praktikos dalis. Tai matyti ir iš to, kad musulmonai meldžiasi veidu į Meką. Ar tai susiję su tikėjimu, kad juodas akmuo gali būti maldos tarpininkas? Jei tai daroma prielaida, arba jei maldos kryptis yra svarbi, tai veda prie to, kad Meka ir juodasis akmuo laikomi stabmeldystės objektais. O gal taip nėra? Tai taip pat skiriasi nuo įprastos krikščioniškos maldos, kai galime tiesiog pasakyti Dievui apie savo rūpesčius (Fil 4, 6: Nieko nebūkite atsargūs; bet visuose dalykuose malda ir maldavimas kartu su padėkos diena tebūna žinomi Dievui.). Nesvarbi maldos kryptis. Kodėl tada musulmonai sutinka su juodo akmens bučiavimu ir kitais stabmeldystę primenančiais veiksmais? Tai sunku suprasti. Toliau pateikta citata pasakoja daugiau apie temą. Paties islamo tradicija sako, kad visi dabartiniai ritualai, tokie kaip piligrimystė į Meką, Ramadanas, Kaabos apvažiavimas, juodojo akmens bučiavimas, bėgimas tarp Safo ir Marvos, Šėtono užmėtymas akmenimis ir gėrimas iš Zamzam šaltinio yra pagoniškos kilmės:
Septynis kartus apvažiavę Kaabą, maldininkai nuskubėjo prie šėtoną simbolizuojančių statulų už Mekos ribų ir užmėtė jas akmenimis. Šis ritualas taip pat buvo glaudžiai susijęs su septynių kartų bėgimu tarp Safa ir Marw kalnų. Jie buvo netoli pagrindinės Mekos mečetės. Atstumas tarp kalnų yra keturi šimtai metrų. Koranas įrodo, kad šis bėgimo ritualas galiojo prieš islamą. Kai musulmonai nustebę paklausė Mahometo, kodėl jie turi laikytis šio pagoniško papročio, jis gavo atsakymą iš Allaho:
Štai! Safa ir Marwa yra vieni Alacho simbolių. Taigi, jei tie, kurie apsilanko Namuose (Kaaboje) sezono metu ar kitu metu, turėtų juos aplenkti, tai jiems nėra nuodėmė. (Suura 2:158)
Daug žmonių susirinko į Meką garbinti dievų, esančių pastato viduje arba aplink jį, apdengtą juodu audiniu. Kiekvienai į miestą atvykusiai genčiai ar individui buvo leista iš Kaabos pasirinkti dievą, kuris jiems labiausiai patiko. Šios piligriminės kelionės davė geras pajamas Quraish genčiai, kuri, kaip didžiausios Mekos genties nariai, rūpinosi šventove ir ją prižiūrėjo (...) Buvo daug spėlionių, kodėl Mahometas tuos pagoniškus papročius paliko islamui. Viena iš priežasčių galėjo būti ta, kad jis paliko juos gyventi, kad patiktų Quraish genčiai, nes šie ritualai nekėlė tiesioginės grėsmės islamui ir neneigė Alacho. Kai Kurašai taip pat atsivertė į musulmonus po Mekos užkariavimo, jie, kaip Kaabos prižiūrėtojai, kasmet gaudavo nemažai pinigų iš į Meką atvykusių piligrimų. Žinios apie pagonišką dabartinių ritualų kilmę gali būti gėdinga tiesa tiems, kurie nori paneigti istorijos duotą liudijimą. (4)
Juodas akmuo ir ryšys su mėnulio garbinimu . Aukščiau buvo pažymėta, kad juodojo akmens bučiavimas ir kiti dabartiniai islamo piligrimystės papročiai atsirado stabmeldystėje gerokai anksčiau nei Mahometas. Mahometas šiuos pagoniškus papročius priėmė kaip islamo religijos praktikos dalį. Vienas ryšys su praeitimi taip pat yra mėnulio ženklas. Artimųjų Rytų tautos garbino mėnulį, saulę ir žvaigždes. Mėnulio pjautuvas buvo rastas ant tūkstančių altorių, molinių dirbinių, indų, amuletų, auskarų ir kitų dirbinių. Tai reiškia mėnulio garbinimo paplitimą. Stabmeldžiai Mekoje taip pat tikėjo, kad juodąjį akmenį iš dangaus numetė mėnulio dievas Hubalas (žr. ankstesnes citatas!). Tačiau vėliau šį požiūrį pakeitė pats Mahometas, nes tikėjo, kad akmenį iš Rojaus atsiuntė angelas Gabrielius ir kad akmuo iš pradžių buvo baltas, bet dėl žmonių nuodėmių paverstas juodu. Ar Mahometas buvo teisus, ar tai tik paprastas meteoritas, nukritęs į Žemę? Dabar to įrodyti neįmanoma. Kita citata tęsiasi ta pačia tema, būtent apie juodojo akmens garbinimą ir kaip buvo manoma, kad šis akmuo kilo iš mėnulio ir kad mėnulio dievas Hubalas jį numetė iš dangaus. Ant šių dienų mečečių stogų vis dar naudojamas mėnulio pjautuvas, kuris primena praeities stabmeldystę; pavyzdžiui, juodojo akmens bučiavimas ir kiti piligrimystės būdai.
Skirtingai nuo persų, kurie, kaip mokė zoroastrietis, garbino Saulę kaip Aukščiausios Būtybės rezidenciją ir gėrį siejo su šviesa ir ugnimi, o blogą su tamsa, tų laikų arabai paprastai garbino Mėnulį. Persui, gyvenusiam aukštų kalnų šalyje, Saulės skleidžiama šiluma galėjo būti sveikintina, tačiau dykumų lygumų arabui Saulė buvo žudikė, o Mėnulis atnešė rasą ir tamsą po verdančio karščio ir akinančios šviesos. Pasak pagoniškos legendos, buvo tikima, kad Mėnulio dievas Hobalas iš dangaus numetė Kaabos juodąjį meteoritinį akmenį. Ilgai prieš islamą jis buvo laikomas šventu, jį garbino piligrimai ir keliautojai, tikėję, kad Mėnulis taip pat yra dievas. (5)
Dar viena citata ta pačia tema. Tai parodo, kaip pagrindinė Artimųjų Rytų tautų religija buvo susijusi su mėnulio, saulės ir žvaigždžių garbinimu. Kai pusmėnulis dabar yra ant daugelio mečečių stogo, tai yra nuoroda į praeities stabmeldystę:
Al-Hadis (4 knyga, 42 skyrius, Nr. 47) yra stebinantis Mahometo teiginys: „Abu Razin al-Uqaili papasakojo: Aš paklausiau: O Alacho Pasiuntinys: Ar Prisikėlimo dieną kiekvienas mato savo Viešpatį Jo atviru pavidalu? - Taip, - atsakė jis. Aš paklausiau: koks tai ženklas Jo kūryboje? Jie pasakė: O, Abu Razin. Ar ne taip, kad kiekvienas iš jūsų mato mėnulį pilnaties šviesoje pliką formą. Ši eilutė rodo, kad mėnulis buvo Alacho simbolis. Tyrimai parodė, kad:
• Alachas šimtmečius buvo arabų stabas. „Jis yra jūsų ir jūsų tėvų Viešpats (Sura 44:8). Arabų ir jų protėvių Dievas jokiu būdu nebuvo Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, YHVH Jahvė, o Allah. • Mėnulis buvo Alacho simbolis. • Alachas buvo vadinamas Mėnulio Dievu.
(...) Vakarų religijų tyrinėtojai sutinka su Biblija, kad pagrindinė Artimųjų Rytų tautų religija buvo susijusi su mėnulio, saulės ir žvaigždžių garbinimu. Tūkstančiai altorių, molio dirbinių, indų, amuletų, auskarų ir kitų senovės mokslininkų rastų artefaktų turi mėnulio pjautuvą. Tai kalba apie plačiai paplitusį mėnulio garbinimą. Archeologinių kasinėjimų metu rastų molinių lentelių tekstuose yra mėnuliui duotų aukų aprašymai. Galima paklausti, kodėl mėnulio pjautuvas ir šiandien tebestovi ant mečečių stogų. Dievo simbolis, žinoma, buvo dedamas ant stogų taip pat, kaip krikščionys dėjo kryžių savo bažnyčiose kaip Kristaus išganymo simbolį. Kadangi mėnulio garbinimas buvo paplitęs Viduriniuose Rytuose, arabai taip pat buvo mėnulio garbintojai. Mėnulio dievui taip pat buvo pastatyta šventovė Kaaba. Jame buvo įrengtas ypatingas garbinimo objektas – iš Mėnulio nukritęs juodas akmuo, kurį Mahometas pabučiavo Mekos užkariavimo metu. (6)
Mahometo apreiškimas apie tris deives . Tai buvo aptarta apie stabmeldystę Mekoje ir piligriminę kelionę ten. Buvo pastebėta, kad juodųjų akmenų bučiniai, Kaabos apėjimas ir kitos stabmeldystės formos Mekoje buvo paplitę dar prieš islamo laikus. Mahometas priėmė juos kaip tokius į šiuolaikinį islamą. Todėl vis dar praktikuojamos tos pačios stabmeldystės formos. Kaip musulmonui, verta savęs paklausti, ar per piligriminę kelionę į Meką užsiimate ta pačia stabmeldybe, kurią prieš šimtmečius praktikavo senovės stabmeldžiai? Tada pereiname prie kito reikalo, susijusio su Mahometu ir stabmeldystę. Kalbama apie vadinamąsias iš šėtoniškų eilučių, ty Korano ištrauką 53:19,20. Toliau tai išnagrinėsime. Remiantis tradicijomis, šiose eilutėse, apibūdinančiose tris arabų garbinamas deives (Allat, al-Uzza ir Manat), iš pradžių buvo nuoroda, apibūdinanti šias deives kaip tam tikras tarpines. Kitaip tariant, šios Mahometo gautos eilutės skatino žmones kreiptis į pagoniškus dievus. Dėl šių eilučių Mekos gyventojai buvo pasirengę prisipažinti, kad Mahometas buvo pranašas. Manoma, kad jie buvo tokios formos. Ištrinta ištrauka pažymėta paryškintu šriftu:
Ar matėte Allatą, al-Uzą ir Manatą, trečiąjį? " Tai yra didingos būtybės ir galima tikėtis jų užtarimo."
Pažymėtina tai, kad tai nėra pašalinių žmonių išradimas, o paminėjo ankstyvieji islamo šaltiniai. Šie ankstyvieji šaltiniai ir jų autoriai nepaneigė Mahometo, kaip pranašo, statuso. Ją paminėjo tokie pamaldūs musulmonai kaip Ibn Ishag, Ibn Sa'd ir Tabari, taip pat vėlesnis Korano komentaro autorius Zamakhshari (1047-1143). Labai sunku patikėti, kad jie būtų pasakoję apie atvejį, jei nebūtų laikę jo tikru. Tas pats paaiškinamas toliau pateiktoje citatoje, kurioje kalbama apie imamo komentarą apie Koraną. Tai parodo, kaip ši Korano ištrauka buvo pakeista, nes Mahometas netrukus gavo naują apreiškimą priešingai. Tai taip pat parodo faktą, kad Koranas yra visiškai pagrįstas Mahometo gautais apreiškimais ir žodžiais. Gerokai,
Imamas El- Syouty paaiškina Korano Surą 17:74 savo komentare taip: „Pasak Mahometo, Kaabo sūnaus , Karco giminaičio , pranašas Mahometas skaitė Surą 53, kol priėjo prie ištraukos, kurioje buvo sakoma: „Ar matėte, kaip Allatas ir Al-Uzza pats šitą ištrauką pasakė, kad... s gali garbinti šiuos pagonių dievus ir prašyti jų užtarimo.Taigi iš Mahometo žodžių į Koraną buvo įtraukta eilutė . Pranašas Mahometas buvo labai nuliūdęs dėl savo žodžių, kol Dievas jį padrąsino nauju žodžiu: „Kaip ir anksčiau, kai mes siuntėme pasiuntinį ar pranašą, šėtonas iškėlė jiems savo norus, bet Dievas nušluosto tai, ką šėtonas jiems sumaišė, ir tada patvirtina savo ženklą. Dievas yra žinantis, išmintingas. (Sura 22:52.) Dėl to Suroje 17:73-74 sakoma: "Ir tikrai jie ketino jus nukreipti nuo to, ką mes jums apreiškėme, kad jūs prieš mus susikalbėtumėte kitaip, nei tai, ir tada jie tikrai būtų paėmę jus į draugą. Ir jei mes jau nebūtume jus sukūrę, jūs tikrai būtumėte šalia, kad šiek tiek palenktumėte juos; (7)
Toliau pateiktoje citatoje kalbama apie tą pačią temą, šėtoniškas eilutes. Tai rodo, kad šis reikalas nėra pašalinių žmonių išradimas, o buvo nurodyta paties islamo ankstyvuosiuose šaltiniuose ir kaip Mahometas buvo linkęs priimti stabmeldystę. Autoriai neneigė Mahometo kaip pranašo vertės:
Šėtoniškų eilių atvejis, žinoma, buvo rimta priežastis musulmonams per šimtmečius. Iš tiesų, tai užgožia visą Mahometo teiginį, kad jis yra pranašas. Jei Šėtonas kažkada sugebėjo įdėti žodžius Mahometui į burną ir privertė jį manyti, kad tai yra Alacho žinutės, tai kas gali pasakyti, kad šėtonas nesinaudojo Mahometu kaip savo atstovu ir kitais laikais? Sunku suprasti, kaip ir kodėl buvo sukurta tokia istorija, taip pat kaip ir kodėl tokie atsidavę musulmonai kaip Ibn Ishagas , Ibn Sadas ir Tabaris, taip pat vėlesnis Korano anotacijos rašytojas Zamakhsari (1047-1143) – iš kurio būtų sunku patikėti šaltiniu. Čia, kaip ir kitose srityse, ankstyvųjų islamo šaltinių įrodymai yra neabejotinai stiprūs. Nors įvykius galima paaiškinti ir kitu žvilgsniu, tie, kurie nori, kad šėtono eilučių pavyzdys išnyktų, negali paneigti fakto, kad šie Mahometo gyvenimo elementai nėra jo priešų išradimai, o informacija apie juos atėjo iš žmonių, kurie tikrai tikėjo, kad Mahometas yra Alacho pranašas. (8)
Ką galima daryti iš to, kas išdėstyta pirmiau? Matome, kad Mahometas buvo ydingas žmogus. Jis nusilenkė prieš žmones, kai priimdavo eilutes, kuriose propaguojamas trijų stabų garbinimas ir į juos galima kreiptis. Ankstyvieji islamo šaltiniai nurodo Mahometo veiksmus, todėl tai nėra piktavališkų pašaliečių išradimas. Mahometas taip pat buvo už tai, kad senovės stabmeldystės praktika, kuri buvo praktikuojama Mekoje šimtmečius, beveik panašia forma buvo perkelta į islamą. Tai apėmė aukščiau paminėtus dalykus, tokius kaip piligriminė kelionė į Meką, žmonių apėjimas aplink šventyklą, juodo akmens bučiavimas ar prisilietimas, gyvūnų aukojimas, ėjimas į Arafato kalną ir Safos bei Marvos kalvų lankymas. Mahometas patvirtino visas šias senovės stabmeldystės praktikas.
References:
1. Martti Ahvenainen: Islam Raamatun valossa, p. 20 2. Ibn Hisham: Profeetta Muhammadin elämäkerta, p. 19 3. Jaakko Hämeen-Anttila: Johdatus Koraaniin, p. 28 4. Martti Ahvenainen: Islam Raamatun valossa, p. 23,24 5. Anthony Nutting: The Arabs, pp. 17,18 6. Martti Ahvenainen: Islam Raamatun valossa, pp. 244,2427. Ismaelin lapset, p. 14 8. Robert Spencer: Totuus Muhammadista (The Truth About Muhammad: Founder of the World’s Most Intolerant Religion) p. 92,93
|
Jesus is the way, the truth and the life
Grap to eternal life!
|
Other Google Translate machine translations:
Milijonai metų / dinozaurai / žmogaus
evoliucija? |
